Graikijos ekonomikos krizė

Esu tikras, jog šiame kompiuterizuotame amžiuje nebėra būtinybės kalbėti apie pamatines 2007 – 2010 metų ekonominės krizės priežastis. Viskas jau sukelta į interneta. Be to, medijos kanalais buvome taip stipriai apipilti informacijos gausa, jog galų gale daugelis patys tapome pa-žangiais ekonomistais. Lig tol negirdėti angliški terminai, tokie kaip “subprime-mortgages“, “toxic assets“ ir “institutional bailout“ įžengė viešąjį diskursą.

Vietoje “labas rytas“ šiaisi laikais pasižiūrime savo NASDAQ indeksus, o vietoje rytinės kavos puodelio atsiverčiame “Valstybės žinias“. Ruošiamės blogiausiam, bet, kaip visuomet, paaiškėja, jog ruoštis nebuvo kam.

Laukiame Godot ar Tsipario?

Pereikime prie Graikijos. Su kuo Jums asocijuojasi ši šalis? Su Zack’o Snyder’io flmu “300“ ar su Sokratu, sirtakiu ir Olimpinėmis žaidynėmis? Kad ir kaip ten bebūtų, vakarų kultūros lopšys yra tuo pačiu ir vakarų ekonomikos juodoji skylė. Pilsi į ją finansiškai stimuliuojančius paketėlius ar nepilsi – rezultatas vis viena bus toks, koks turi būti. 🙂 Kas nutinka, kai Aleksandro Makedoniečio tėvynainius ištinka ekonominė krizė?

Geriausiai, kaip visuomet, į klausimus Graikai mokėjo atsakyti eilėmis:

Gentlemen, don’t let anything,
anyone, deceive you:
we will not go bankrupt today,
we have been bankrupt for a long time now.
Today it’s easy enough
for anyone to walk on water:
the empty bottles bob on the surface
without carrying any secret messages.
The sirens don’t sing, nor are they silent,
they merely stay motionless,
dumbstruck by the privatization
of the waves and no
poetry doesn’t suffice since the sea filled up
with trash and condoms.
Let him write as many sonnets as he wants about Faliro,
that Alexis Tsipras.
                       —Poetry Does Not Suffice

The freakonomics of love

Visai neseniai aptikau gana įdomų paper’į, kuris didžiąja dalimi nagrinėjo Meilės klausimus ekonominiais terminais. Seniai šia tema domėjausi ir džiaugiausi galimybe visą tai perskaityti aiškia ir suprantama kalba. Lygiai tą patį galite padaryti ir Jūs, tereikia paspausti šią nuorodą (David Friedman – “The Economics of Love and Marriage“).

Meilės ir santuokos modeliavimas pagal laisvosios rinkos tendencijas – klausimas, kuris mane ne tik domina, bet ir glumina: kažkaip pernelyg viskas gražu, paprasta ir kompaktiška. Pirmą kartą su juo susidūriau visai kitoje, labai anti-ekonominėje psichoterapijos sferoje – skaičiau E. Fromm’o veikalą “Meilės menas“. Minėtoje knygoje pateikiama labai aiški “tuolaikinės“ visuomenės kritika įvairiais širdies reikalais: neva, žmonės ima vieni kitus vertinti grynai kaip prekes, o į santykius ir santuokas įeina ieškodami “paklausiausio produkto“ ir “highest Return on Investment“.

Kur link suku? Kur visa tai veda? Atskleisiu po trumpos pertraukėlės – noriu viena linksma nuoroda pasidalint. 🙂

Nauja (potencialiai aktuali) Britney Spears daina

Grįžau. Taigi, kaip ir minėjau, jau kurį laiką ramybės man neduoda minėti du tekstai (E. Fromm ir D. Friedman). Kodėl? O gi tai, jog mano paties asmeninis gyvenimas ir retkarčiais viską pamatančios akys rodo, jog taip (ar bent panašiai) ir yra: Meilės, santykių, Antrosios Pusės tikrai ieškome (kuklumo sumetimais matyt tiksliau būtų sakyti “ieškau“) Laisvojoje Meilės Rinkoje. O taip norėtųsi kažko… Didingesnio, prasmingesnio, gilesnio. Kurį laiką pagyvensiu šiuo egzistenciniu skausmu, mintimis ir pasistengsiu kuo greičiau parašyti – pasižiūrėsiu, kas iš to išeis.