Bob Black. Darbo panaikinimas (II)

Liberalai sako, kad turime nutraukti darbo diskriminaciją. Konservatoriai palaiko teisės į darbą įstatymus. Sekdamas aikštingojo Karlo Marxo žento Paulo Lafargue pėdsakais, aš palaikau teisę į tingėjimą. Kairieji teikia pirmenybę visiškam darbo užimtumui. Kaip ir siurrealistai, bet tik nejuokaudamas, aš pirmenybę atiduodu visiškai bedarbystei. Trockistai agituoja už nuolatinę revoliuciją. Aš agituoju už nuolatines linksmybes.

Visi ideologai gina darbą ir planuoja priversti kitus žmones dirbti už juos, bet keistai vengia tai pripažinti. Jie varinėja nesibaigiančias kalbas apie atlyginimus, darbo sąlygas, išnaudojimą, produktyvumą ir pelningumą. Jie mielai kalba apie viską, tik ne apie darbą. Tie už mus galvojantys ekspertai retai kada dalijasi savo išvadomis apie darbą, apie jo reikšmę visų mūsų gyvenime. Jie ginčijasi tarpusavyje dėl detalių.

Profsąjungos ir vadyba sutinka, kad mums reikia parduoti savo gyvenimo laiką už egzistencijos galimybę, nors ir nesutaria dėl kainos. Marksistai mano, kad mums turi vadovauti biurokratai. Liberalai mano, kad mums turi vadovauti verslininkai. Feministai nesuka galvos dėl vadovybės, jei tik vadovaus moterys. Visiškai aišku, kad tie ideologinio turgaus prekeiviai skirtingai įsivaizduoja galios grobio dalybas. Lygiai taip pat aišku, kad nė vienas jų nesipriešina galiai ir visi nori, kad mes ir toliau dirbtume.

Galbūt jau nebesupranti, ar aš juokauju, ar kalbu rimtai. Aš ir juokauju, ir kalbu rimtai. Būti linksmam – ne tas pats, kas būti juokingam. Žaidimas neprivalo būti lengvabūdiškas, net jei lengvabūdiškumas nėra smulkmena. Labai dažnai į lengvabūdiškumą mes žiūrime per daug rimtai. Norėčiau, kad gyvenimas būtų žaidimas, didelis žaidimas. Aš norėčiau žaisti visada.

never work

Anarchizmas vs. demokratija

Demokratas: Visiškai nesuprantu, kaip gali teigti, jog valstybė nėra reikalinga. Ar tikrai manai, kad žmonės gali išsiversti be valstybės?

Anarchistas: Be abejo. Valstybė yra ne tik nereikalinga, bet ir kenksminga ir todėl turi būti pašalinta. Mūsų, anarchistų, visiškai netenkina tarpiniai variantai, pvz., silpna valdžia. Idealu, kai valdžios nėra iš viso.

 Demokratas: Kalbi neįtikėtinus dalykus. Ar nematai, kad žmogus yra visuomeninė būtybė? Aristotelis „Politikoje“ kalba, kad valstybė atsiranda natūraliai ir yra natūrali bendrabūvio forma, o žmogus iš prigimties sutvertas gyventi valstybėje.
Anarchistas: Kovoti citatomis neverta. Neneigiame to, kad žmogus yra visuomeninė būtybė, neigiame tik nuomonę, kad žmogaus prigimtis yra tokia bloga, kad jis gali gyventi tik kontroliuojamas valstybės. Visiškai atmetame bet kokią valdžią ir tuo pačiu valstybę, kaip prievartos įrankį. Ar neigsi, kad valstybė iš prigimties naudoja prievartą ir spaudimą? Ar teigsi, kad prievarta nėra blogai?

Demokratas: Tavo žodžiuose yra daug netikslumų, bet esi teisus, kad valstybė turi naudoti prievartą ir spaudimą. Taip pat manau, jog prievarta nėra gerai. Bet esu įsitikinęs, kad tam tikrose situacijose ji yra privaloma.

Anarchistas: Malonu, kad sutinki su mano nuomone apie valstybės prievartą. Štai kokie yra tolesni mūsų pokalbio etapai: kadangi valstybė naudoja prievartą, o prievarta yra blogis, vadinasi, ir pati valstybė yra iš prigimties bloga. Todėl niekas neturi paklusti valstybei. Iš to galima padaryti vienintelę išvadą – valstybė turi būti panaikinta.

Demokratas: Čia mūsų keliai ir išsiskiria. Tai, ką dabar išdėstei, yra tik teorinė konstrukcija. Tu visai pamiršti realų gyvenimą. Apie pasaulio taisykles, kurių nenugalės jokie filosofiniai argumentai. Visų pirma, patirtis moko, kad netgi tada, kai žmogus nėra iš prigimties blogas, jo prigimtis yra gėrio ir blogio mišinys. Būtent todėl aš visiškai netikiu visuomenės funkcionavimu be valdžios. Anglų rašytojas Gilbertas Keithas sakė, kad egzistuoja tik viena anarchistinė institucija – gimtieji namai. Deja, ji remiasi kraujo ryšiu, todėl jos pavyzdžio neįmanoma pritaikyti visai visuomenei.

Ar manai, kad tavo sumanymas realus? Ar įsivaizduoji, pavyzdžiui, kelių eismo taisyklių laikymąsi anarchistinėje visuomenėje? Kompromisai ir konfliktų sprendimai ne visada pasiekiami tokioje sudėtingoje mūsų visuomenėje, o ką jau kalbėti apie anarchistinę? Kas tuomet galės rasti sprendimus? Žmonėms reikia valdžios, kad ji išspręstų jų ginčus ir nustatytų teisingumą.

Anarchistas: Ugninga tavo tirada manęs visiškai neįtikino. Negi neturi kitų, svaresnių argumentų už žmogaus prigimtį ir kelių eismo taisykles? Žmonės turi laisvą valią ir sugeba naudotis sveiku protu – štai pagrindinės prielaidos teigti, jog valstybė visai nereikalinga. Esu tikras, kad nesugebėsi paneigti mano anarchistinės visuomenės vizijos.

Demokratas: Net nebandysiu jos paneigti, nes tavo vizija yra utopinė, o argumentai – kvaili. Valstybė kūrėsi ir stiprėjo per amžių amžius, praktikoje įrodydama, kad ji yra geriausia struktūra, organizuojanti visuomenės gyvenimą. Nežinau, iš kur susigalvojai, kad žmogus visą laiką vadovaujasi sveiku protu. Na, bet pereime prie kitos temos.

Sakyk, ar demokratinė valstybė nėra artima anarchistiniams idealui? Joje patys piliečiai save apriboja, patys savo noru pasirenka valdžią. Taip, jie yra supančioti, bet dar kartą kartoju, kad kitaip būti negali – jis patys sau užsidėjo tuos pančius. Svarbiausia, kad valdžia būtų laisvai renkama ir negalėtų pati nustatyti savo valdymo termino.

Anarchistas: Demokratinė valstybė vis tiek yra valstybė, ji išlieka ir kaip prievartos židinys. Ji atsižvelgia tik į daugumą ir varžo mažumą, todėl daugybei žmonių lieka tik „plaukti pasroviui“.

Demokratas: Leisk panaudoti prieš tave tavo paties ginklą. Kalbi apie daugumos tironiją, bet nepastebi, kad tavo anarchizmas irgi yra tironija, tik mažumos ar net individo. Jei mes priimtume sprendimus atsižvelgdami į kiekvieną individą, visi taptų priklausomi nuo kokio nors vieno žmogaus. Mokiniai nenuvyktų į ekskursiją, nes vienas iš klasės jos nenorėtų. Miestai nenutiestų kelių, nes vienas gyventojas manytų, kad svarbiau yra pastatyti restoraną. Ir taip toliau, ir taip toliau. Negali užmerkti akių prieš tikrovę: žmonės yra skirtingi, jie trokšta skirtingų dalykų ir nesutaria tarpusavyje beveik dėl visko. Tai, ką tu siūlai, yra visiškai neįmanoma.

Anarchistas: Visa tai – tik akademinės diskusijos. Kai valdžia bus panaikinta, o laisvi žmonės pradės gyventi anarchistinėje visuomenėje, tada tu suprasi, kad tai nėra nesąmonė.

Demokratas: Yra. Ir tikiuosi, kad niekas niekada nemėgins to išbandyti praktiškai.

anarchija

Anarchokapitalizmas

Tikriausiai kai kuriems iš Jūsų teko girdėti anglišką posakį: “A is for Anarchy, V is for Vendetta.“ Pastaruoju metu lyg tyčia šios dvi raidės man neduoda ramybės. Maža to, net ir dainą beveik analogišku pavadinimu prisiminiau. Prisiminiau, o dabar niekaip nepavyksta jos išmesti…

Žodžiu, šiokį tokį trumpą įvadėlį pateikiau. Tikiuosi, jau darosi aiškiau apie ką šiandien kalbėsiu. Nevyniojant ilgai žodžių į vatą, sakau, kad šio įrašo tema – Anarcho-kapitalizmas.

Anarchokapitalizmo vėliava

Anarcho-kapitalizmas, kaip galite suprasti iš pavadinimo, turi nemažai bendro su grynuoju anarchizmu. Tai – politinė santvarka, pasisakanti už valstybės valdžios organų panaikinimą ir propaguojanti individualią savivaldą. Tiesa, jei anarchizmas gana griežtai atmeta bet kokio pobūdžio valdžią ir laiko ją nelegitimuota, anarchokapitalizmas pasitiki nematoma laisvosios rinkos ranka.

Anarcho-kapitalistiniame režime, teismų, įstatymų leidybos, kariuomenės ir net centrinio banko funkcijas atliktų privačios, tarpusavyje konkuruojančios kompanijos. Tikima, jog panaikinus dėl demokratijos politinio netobulumo nuolat iškylančius konkurencinės rinkos iškraipymus, visuomenės gyvenimas natūraliai atsistos į “tobulas“ vėžes.

Man asmeniškai toks tikėjimas primena savotišką racionaliojo dvasingumo formą. T. y. anarcho-kapitalizme sutinku požiūrį, kurį apibūdinčiau tik kaip: “tikiu, kad laisvojoje rinkoje veikia nematoma Dievo ranka – tam tikro pobūdžio Aukštesnė Jėga, nesvarbu, kaip ją pavadinsiu – ir mano siekis yra pasitraukti jai iš kelio, leisti jai veikti mano gyvenime“. Neapsiimsiu vertinti šio požiūriu pagrįstumo. Vis tik, paralelės man pasirodė įdomios.

Beje, praktikoje aukščiausia anarcho-kapitalizmo forma buvo išvystyta 18xx m. JAV “Laukiniuose Vakaruose“. Pateikiu tai kaip pavyzdį, ko galima tikėtis iš nebrandaus An-Co. Žinoma, post-trūkuminėje visuomenėje An-Co atrodytų visai kitaip. Kaip? Palaukime, gal ir pamatysime.