Anarchizmas vs. demokratija

Demokratas: Visiškai nesuprantu, kaip gali teigti, jog valstybė nėra reikalinga. Ar tikrai manai, kad žmonės gali išsiversti be valstybės?

Anarchistas: Be abejo. Valstybė yra ne tik nereikalinga, bet ir kenksminga ir todėl turi būti pašalinta. Mūsų, anarchistų, visiškai netenkina tarpiniai variantai, pvz., silpna valdžia. Idealu, kai valdžios nėra iš viso.

 Demokratas: Kalbi neįtikėtinus dalykus. Ar nematai, kad žmogus yra visuomeninė būtybė? Aristotelis „Politikoje“ kalba, kad valstybė atsiranda natūraliai ir yra natūrali bendrabūvio forma, o žmogus iš prigimties sutvertas gyventi valstybėje.

Anarchistas: Kovoti citatomis neverta. Neneigiame to, kad žmogus yra visuomeninė būtybė, neigiame tik nuomonę, kad žmogaus prigimtis yra tokia bloga, kad jis gali gyventi tik kontroliuojamas valstybės. Visiškai atmetame bet kokią valdžią ir tuo pačiu valstybę, kaip prievartos įrankį. Ar neigsi, kad valstybė iš prigimties naudoja prievartą ir spaudimą? Ar teigsi, kad prievarta nėra blogai?

Demokratas: Tavo žodžiuose yra daug netikslumų, bet esi teisus, kad valstybė turi naudoti prievartą ir spaudimą. Taip pat manau, jog prievarta nėra gerai. Bet esu įsitikinęs, kad tam tikrose situacijose ji yra privaloma.

Anarchistas: Malonu, kad sutinki su mano nuomone apie valstybės prievartą. Štai kokie yra tolesni mūsų pokalbio etapai: kadangi valstybė naudoja prievartą, o prievarta yra blogis, vadinasi, ir pati valstybė yra iš prigimties bloga. Todėl niekas neturi paklusti valstybei. Iš to galima padaryti vienintelę išvadą – valstybė turi būti panaikinta.

Demokratas: Čia mūsų keliai ir išsiskiria. Tai, ką dabar išdėstei, yra tik teorinė konstrukcija. Tu visai pamiršti realų gyvenimą. Apie pasaulio taisykles, kurių nenugalės jokie filosofiniai argumentai. Visų pirma, patirtis moko, kad netgi tada, kai žmogus nėra iš prigimties blogas, jo prigimtis yra gėrio ir blogio mišinys. Būtent todėl aš visiškai netikiu visuomenės funkcionavimu be valdžios. Anglų rašytojas Gilbertas Keithas sakė, kad egzistuoja tik viena anarchistinė institucija – gimtieji namai. Deja, ji remiasi kraujo ryšiu, todėl jos pavyzdžio neįmanoma pritaikyti visai visuomenei.

Ar manai, kad tavo sumanymas realus? Ar įsivaizduoji, pavyzdžiui, kelių eismo taisyklių laikymąsi anarchistinėje visuomenėje? Kompromisai ir konfliktų sprendimai ne visada pasiekiami tokioje sudėtingoje mūsų visuomenėje, o ką jau kalbėti apie anarchistinę? Kas tuomet galės rasti sprendimus? Žmonėms reikia valdžios, kad ji išspręstų jų ginčus ir nustatytų teisingumą.

Anarchistas: Ugninga tavo tirada manęs visiškai neįtikino. Negi neturi kitų, svaresnių argumentų už žmogaus prigimtį ir kelių eismo taisykles? Žmonės turi laisvą valią ir sugeba naudotis sveiku protu – štai pagrindinės prielaidos teigti, jog valstybė visai nereikalinga. Esu tikras, kad nesugebėsi paneigti mano anarchistinės visuomenės vizijos.

Demokratas: Net nebandysiu jos paneigti, nes tavo vizija yra utopinė, o argumentai – kvaili. Valstybė kūrėsi ir stiprėjo per amžių amžius, praktikoje įrodydama, kad ji yra geriausia struktūra, organizuojanti visuomenės gyvenimą. Nežinau, iš kur susigalvojai, kad žmogus visą laiką vadovaujasi sveiku protu. Na, bet pereime prie kitos temos.

Sakyk, ar demokratinė valstybė nėra artima anarchistiniams idealui? Joje patys piliečiai save apriboja, patys savo noru pasirenka valdžią. Taip, jie yra supančioti, bet dar kartą kartoju, kad kitaip būti negali – jis patys sau užsidėjo tuos pančius. Svarbiausia, kad valdžia būtų laisvai renkama ir negalėtų pati nustatyti savo valdymo termino.

Anarchistas: Demokratinė valstybė vis tiek yra valstybė, ji išlieka ir kaip prievartos židinys. Ji atsižvelgia tik į daugumą ir varžo mažumą, todėl daugybei žmonių lieka tik „plaukti pasroviui“.

Demokratas: Leisk panaudoti prieš tave tavo paties ginklą. Kalbi apie daugumos tironiją, bet nepastebi, kad tavo anarchizmas irgi yra tironija, tik mažumos ar net individo. Jei mes priimtume sprendimus atsižvelgdami į kiekvieną individą, visi taptų priklausomi nuo kokio nors vieno žmogaus. Mokiniai nenuvyktų į ekskursiją, nes vienas iš klasės jos nenorėtų. Miestai nenutiestų kelių, nes vienas gyventojas manytų, kad svarbiau yra pastatyti restoraną. Ir taip toliau, ir taip toliau. Negali užmerkti akių prieš tikrovę: žmonės yra skirtingi, jie trokšta skirtingų dalykų ir nesutaria tarpusavyje beveik dėl visko. Tai, ką tu siūlai, yra visiškai neįmanoma.

Anarchistas: Visa tai – tik akademinės diskusijos. Kai valdžia bus panaikinta, o laisvi žmonės pradės gyventi anarchistinėje visuomenėje, tada tu suprasi, kad tai nėra nesąmonė.

Demokratas: Yra. Ir tikiuosi, kad niekas niekada nemėgins to išbandyti praktiškai.

Anarchokapitalizmas

Tikriausiai kai kuriems iš Jūsų teko girdėti anglišką posakį: “A is for Anarchy, V is for Vendetta.“ Pastaruoju metu lyg tyčia šios dvi raidės man neduoda ramybės. Maža to, net ir dainą beveik analogišku pavadinimu prisiminiau. Prisiminiau, o dabar niekaip nepavyksta jos išmesti…

Žodžiu, šiokį tokį trumpą įvadėlį pateikiau. Tikiuosi, jau darosi aiškiau apie ką šiandien kalbėsiu. Nevyniojant ilgai žodžių į vatą, sakau, kad šio įrašo tema – Anarcho-kapitalizmas.

Anarcho-kapitalizmas, kaip galite suprasti iš pavadinimo, turi nemažai bendro su grynuoju anarchizmu. Tai – politinė santvarka, pasisakanti už valstybės valdžios organų panaikinimą ir propaguojanti individualią savivaldą. Tiesa, jei anarchizmas gana griežtai atmeta bet kokio pobūdžio valdžią ir laiko ją nelegitimuota, anarchokapitalizmas pasitiki nematoma laisvosios rinkos ranka.

Anarcho-kapitalistiniame režime, teismų, įstatymų leidybos, kariuomenės ir net centrinio banko funkcijas atliktų privačios, tarpusavyje konkuruojančios kompanijos. Tikima, jog panaikinus dėl demokratijos politinio netobulumo nuolat iškylančius konkurencinės rinkos iškraipymus, visuomenės gyvenimas natūraliai atsistos į “tobulas“ vėžes.

Man asmeniškai toks tikėjimas primena savotišką racionaliojo dvasingumo formą. T. y. anarcho-kapitalizme sutinku požiūrį, kurį apibūdinčiau tik kaip: “tikiu, kad laisvojoje rinkoje veikia nematoma Dievo ranka – tam tikro pobūdžio Aukštesnė Jėga, nesvarbu, kaip ją pavadinsiu – ir mano siekis yra pasitraukti jai iš kelio, leisti jai veikti mano gyvenime“. Neapsiimsiu vertinti šio požiūriu pagrįstumo. Vis tik, paralelės man pasirodė įdomios.

Beje, praktikoje aukščiausia anarcho-kapitalizmo forma buvo išvystyta 18xx m. JAV “Laukiniuose Vakaruose“. Pateikiu tai kaip pavyzdį, ko galima tikėtis iš nebrandaus An-Co. Žinoma, post-trūkuminėje visuomenėje An-Co atrodytų visai kitaip. Kaip? Palaukime, gal ir pamatysime.

Graikijos ekonomikos krizė

Esu tikras, jog šiame kompiuterizuotame amžiuje nebėra būtinybės kalbėti apie pamatines 2007 – 2010 metų ekonominės krizės priežastis. Viskas jau sukelta į interneta. Be to, medijos kanalais buvome taip stipriai apipilti informacijos gausa, jog galų gale daugelis patys tapome pa-žangiais ekonomistais. Lig tol negirdėti angliški terminai, tokie kaip “subprime-mortgages“, “toxic assets“ ir “institutional bailout“ įžengė viešąjį diskursą.

Vietoje “labas rytas“ šiaisi laikais pasižiūrime savo NASDAQ indeksus, o vietoje rytinės kavos puodelio atsiverčiame “Valstybės žinias“. Ruošiamės blogiausiam, bet, kaip visuomet, paaiškėja, jog ruoštis nebuvo kam.

Pereikime prie Graikijos. Su kuo Jums asocijuojasi ši šalis? Su Zack’o Snyder’io flmu “300“ ar su Sokratu, sirtakiu ir Olimpinėmis žaidynėmis? Kad ir kaip ten bebūtų, vakarų kultūros lopšys yra tuo pačiu ir vakarų ekonomikos juodoji skylė. Pilsi į ją finansiškai stimuliuojančius paketėlius ar nepilsi – rezultatas vis viena bus toks, koks turi būti. 🙂 Kas nutinka, kai Aleksandro Makedoniečio tėvynainius ištinka ekonominė krizė?

Geriausiai, kaip visuomet, į klausimus Graikai mokėjo atsakyti eilėmis:

Gentlemen, don’t let anything,
anyone, deceive you:
we will not go bankrupt today,
we have been bankrupt for a long time now.
Today it’s easy enough
for anyone to walk on water:
the empty bottles bob on the surface
without carrying any secret messages.
The sirens don’t sing, nor are they silent,
they merely stay motionless,
dumbstruck by the privatization
of the waves and no
poetry doesn’t suffice since the sea filled up
with trash and condoms.
Let him write as many sonnets as he wants about Faliro,
that Alexis Tsipras.
                       —Poetry Does Not Suffice

Kaip padirbti pinigai tampa tikrais?

Pasirodo, niekuo nepadengta valiuta be jokios centrinio banko priežiūros nebūtinai veda prie amžino nuvertėjimo ir hiperinfliacijos.

Ekonomistai L. H. White ir W. Luther akademiniuose straipsniuose rašo apie labai įdomią Somalio ekonominę patirtį po 1991 metų valstybės griūties. Natūralu, jog po valstybės žlugimo centrinis Somalio bankas nebeatliko jokių funkcijų, tad negalėjo ir vykdyti pinigų pasiūlos valdymo. Keista, bet visai netikėtai šioje šalyje atsirado visai natūrali pinigų pasiūlos sistema, kuri, po didelės pradinės infliacijos, galų gale stabilizavosi ir pasiekė pusiausvyrą.

Nesant valstybės, kuri reguliuotų pinigų pasiūlą, o kartu ir baustų už pinigų padirbinėjimą, Somalio gyventojams pasirodė pelninga samdyti užsienio spaustuves, kad jos spausdintų padirbtus vietinius Somalio banknotus, kurie buvo naudojami iki 1991-ųjų metų: šios padirbtos kupiūros buvo importuojamos ir iškišamos už gryną pinigą (atleiskit už kalambūrą). Aišku, tai negalėjo atsiliepti tokių banknotų vertei: 1000 Somalio šilingų buvo verti 30 JAV centų 1991-aisiais, bet 2008-aisiais jų vertė tebuvo 3 JAV centai. Bet infliacija stabilizavosi, nes pinigų padirbinėtojai turėjo taikytis prie tam tikrų apribojimų: Somalio gyventojai priimdavo tik tokio dizaino (ir nominalo) kupiūras, kurios cirkuliavo iki 1991-ųjų, tad stambiausio banknoto spausdinimo kaštams beveik susilyginus su jo verte, pinigų pasiūla natūraliai nuslopo. Taigi, Somalio šilingo vertė krito tol, kol nesusilygino su popieriaus, dažų, spausdinimo ir logistikos kaštais. Net ir pinigų padirbinėtojai turi galvoti apie savo išlaidas.

Gana keista, bet taip valstybėje be valdžios visiškai natūraliu būdu gali susikurti stabili monetarinė sistema, kurioje pinigai turi maždaug tokią vertę, kaip ir jų gamybos kaštai. Dažniausiai tai būna ankstyvose valstybėse, kur atsiskaitymo priemonė yra koks nors auksas ar kitas brangusis metalas ir monetos svoris atitinka jos vertę, bet, stiprėjant valdžiai, brangiųjų metalų kiekis monetose dažniausiai mažinamas ir pinigų vertė tolsta nuo jų gamybos kaštų.

The freakonomics of love

Visai neseniai aptikau gana įdomų paper’į, kuris didžiąja dalimi nagrinėjo Meilės klausimus ekonominiais terminais. Seniai šia tema domėjausi ir džiaugiausi galimybe visą tai perskaityti aiškia ir suprantama kalba. Lygiai tą patį galite padaryti ir Jūs, tereikia paspausti šią nuorodą (David Friedman – “The Economics of Love and Marriage“).

Meilės ir santuokos modeliavimas pagal laisvosios rinkos tendencijas – klausimas, kuris mane ne tik domina, bet ir glumina: kažkaip pernelyg viskas gražu, paprasta ir kompaktiška. Pirmą kartą su juo susidūriau visai kitoje, labai anti-ekonominėje psichoterapijos sferoje – skaičiau E. Fromm’o veikalą “Meilės menas“. Minėtoje knygoje pateikiama labai aiški “tuolaikinės“ visuomenės kritika įvairiais širdies reikalais: neva, žmonės ima vieni kitus vertinti grynai kaip prekes, o į santykius ir santuokas įeina ieškodami “paklausiausio produkto“ ir “highest Return on Investment“.

Kur link suku? Kur visa tai veda? Atskleisiu po trumpos pertraukėlės – noriu viena linksma nuoroda pasidalint. 🙂

Grįžau. Taigi, kaip ir minėjau, jau kurį laiką ramybės man neduoda minėti du tekstai (E. Fromm ir D. Friedman). Kodėl? O gi tai, jog mano paties asmeninis gyvenimas ir retkarčiais viską pamatančios akys rodo, jog taip (ar bent panašiai) ir yra: Meilės, santykių, Antrosios Pusės tikrai ieškome (kuklumo sumetimais matyt tiksliau būtų sakyti “ieškau“) Laisvojoje Meilės Rinkoje. O taip norėtųsi kažko… Didingesnio, prasmingesnio, gilesnio. Kurį laiką pagyvensiu šiuo egzistenciniu skausmu, mintimis ir pasistengsiu kuo greičiau parašyti – pasižiūrėsiu, kas iš to išeis.

Davos’o PEF artėjant

Labas rytas, mielas skaitytojau! Atvykęs į darbą, visuomet turiu gana malonų pusvalandį Laisvės. Kadangi keliuosi neišpasakytai anksti, o darbe būnu dar anksčiau, galiu sau tai leisti. Šiandien šį ~pusvalandį ar keturisadešimt penkias minutes noriu pasidalinti su Tavimi. Tikiu ir tikiuosi, jog dėl to nesusipyksime. 🙂

Tikriausiai daugelis finansų ir ekonomikos pasaulyje su nekantrumu laukia naujienų iš artėjančio Pasaulinio Ekonomikos Forumo Davose. Šios dienos įrašas – apie su kaupu išpildytus lūkesčius. Taip, kalbėsiu apie ateitį, kuri dar neišsipildė, tačiau dovanų iš “Nematomos Ekonomikos Rankos“ Kūrėjo gavau aiškiaragystę – būtent ji suteiks tam legitimumą.

Verslo prezentacių pateikimo coaching’e mokoma, jog prezentacijos jokiu būdu nereikia pradėti nuo statistinių lentelių. Tai gali akimirksniu užmušti auditorijos “vibe’ą“. Žinoma, internetinio tinklaraščio įrašų niuansai kiek kitokie, tačiau šiandien ryšiuosi dar didesniam akibrokštui: pradėsiu ne nuo to Davos’o. Vietoje Pasaulinio Ekonominio Forumo apžvalgos, pateiksiu nuorodą į puslapį, aptariantį George R. R. Martin knygų ciklo “A Song of Ice and Fire“ veikėjo Davos Seaworth lemties aptarimo: galite spausti tiek čia, tiek čia (nuoroda – ta pati 🙂 ).

The prerequisite joke has been set. Moving on. Pereidamas prie solidaus rašymo stiliaus ir aukštesniosios sociointelektualinės kultūros pagava alsuojančios tematikos, sakau:

Šiais metais Davos’e bus aptariamos keturios / penkios pagrindinės temos: income inequality, klimato kaita, lyčių lygybės klausimas, ekonominės augimo kaitos tendencijos ir vienas kitas konspirologų žodis apie driežažmogius. Bet ką gali auditorija, kurios mažiau nei penktadalį sudaro moterys ir kuri 17.000 privačių lėktuvų pagalba šiaip ne taip nusigavo į Davos’ą pasakyti apie income inequality ir lyčių lygybę? Jei klausimas – poleminis, atsakymas ir taip aiškus, o jei klausimas nuoširdus, atsakymas – “Pamatysime patys. :)“