Bob Black. Darbo panaikinimas (II)

Liberalai sako, kad turime nutraukti darbo diskriminaciją. Konservatoriai palaiko teisės į darbą įstatymus. Sekdamas aikštingojo Karlo Marxo žento Paulo Lafargue pėdsakais, aš palaikau teisę į tingėjimą. Kairieji teikia pirmenybę visiškam darbo užimtumui. Kaip ir siurrealistai, bet tik nejuokaudamas, aš pirmenybę atiduodu visiškai bedarbystei. Trockistai agituoja už nuolatinę revoliuciją. Aš agituoju už nuolatines linksmybes.

Visi ideologai gina darbą ir planuoja priversti kitus žmones dirbti už juos, bet keistai vengia tai pripažinti. Jie varinėja nesibaigiančias kalbas apie atlyginimus, darbo sąlygas, išnaudojimą, produktyvumą ir pelningumą. Jie mielai kalba apie viską, tik ne apie darbą. Tie už mus galvojantys ekspertai retai kada dalijasi savo išvadomis apie darbą, apie jo reikšmę visų mūsų gyvenime. Jie ginčijasi tarpusavyje dėl detalių.

Profsąjungos ir vadyba sutinka, kad mums reikia parduoti savo gyvenimo laiką už egzistencijos galimybę, nors ir nesutaria dėl kainos. Marksistai mano, kad mums turi vadovauti biurokratai. Liberalai mano, kad mums turi vadovauti verslininkai. Feministai nesuka galvos dėl vadovybės, jei tik vadovaus moterys. Visiškai aišku, kad tie ideologinio turgaus prekeiviai skirtingai įsivaizduoja galios grobio dalybas. Lygiai taip pat aišku, kad nė vienas jų nesipriešina galiai ir visi nori, kad mes ir toliau dirbtume.

Galbūt jau nebesupranti, ar aš juokauju, ar kalbu rimtai. Aš ir juokauju, ir kalbu rimtai. Būti linksmam – ne tas pats, kas būti juokingam. Žaidimas neprivalo būti lengvabūdiškas, net jei lengvabūdiškumas nėra smulkmena. Labai dažnai į lengvabūdiškumą mes žiūrime per daug rimtai. Norėčiau, kad gyvenimas būtų žaidimas, didelis žaidimas. Aš norėčiau žaisti visada.

Bob Black. Darbo panaikinimas (I)

Bob Black trumpai pristačiau jau prieš tai buvusiame straipsnyje. Šiame pasidalinsiu keleta jo idėjų apie darbą. Tiksliau, jo panaikinimą. Taip, Bob Black mano, kad darbo panaikinimas gali išlaisvinti nuo daugybės dabar kylančių problemų. Ką manote jūs?

Niekas niekada neturi dirbti.

Darbas yra beveik viso skurdo pasaulyje šaltinis. Beveik visas mums rūpintis blogis kyla iš darbo ar iš gyvenimo pasaulyje, kuris sukurtas darbui. Norėdami nutraukti kančias, turime nebedirbti.

Tai nereiškia, kad turime nutraukti bet kokią veiklą. Turime sukurti naują gyvenimo būdą, besiremiantį žaidimu, t.y. gaivališkomis linksmybėmis, bendruomeniškumu ir galbūt netgi menu. Žaidimas yra ne tik vaikų žaidimas, nors vien tai jau yra vertinga. Kviečiu kolektyviniam nuotykiui, per kurį būtų galima patirti visuotinį džiaugsmą ir laisvai persipynusį bendruomeniškumą. Žaidimas nėra pasyvus. Be jokios abejonės, visiškam tinginiavimui ir atsipalaidavimui mums reikia žymiai daugiau laiko už tą, kuriuo galėjome mėgautis iki šiol priklausomai nuo pajamų ir užimamų pareigų. Tačiau atsistatę po sekinančio darbo, beveik visi mes norime ką nors veikti. Oblomovizmas ir stachanovizmas yra dvi to paties medalio pusės.

Gaivališkas gyvenimas visiškai nesuderinamas su mus supančia realybe. Jis tik blogina „realybę“ – tą gravitacinę skylę, susiurbiančią paskutinius gyvybingumo likučius, vis dar skiriančius mūsų egzistenciją nuo paprasto išgyvenimo. Juokingiausia, o gal ir ne, kad visos senos ideologijos yra konservatoriškos, nes jos tiki darbu. Kai kurios jų, pvz., marksizmas ir daugelis anarchizmo krypčių, darbu tiki dar karščiau, nes daugiau beveik neturi kuo tikėti.