Kaip įveikti baimę bendraujant su žmonėmis?

Daugybė žmonių jaučia nerimą bendraujant su nepažįstamais žmonėmis. Dažnai dėl to kaltinamos naujosios technologijos, šiuolaikinis gyvenimo ritmas. Galiu jus užtikrinti – tai netiesa. Visais laikais tiek žmonės ar gyvūnai jaučia įtampą susipažindami ir tai visai nėra susiję su kokia nors charakterio yda. Vis dėlto, jei jausti nerimą yra normalu, tai didelė baimė apsunkina gyvenimą. Kaip įveikti baimę bendraujant su nepažįstamais žmonėmis? Pirmiausia įvertinkite, ko bijote. Jei jums trukdo jūsų neužtikrintumas bendraujant, treniruokitės. Pabandykite užmegzti pokalbius. Pabendraukite su kolega, bendramoksliu, žmogumi iš sporto klubo ar kaimynu. Jums nebūtina užmegzti ilgą pokalbį, puikiai tinka apsikeitimas keliomis frazėmis. Taip įgysite pasitikėjimo savimi ir pamažu mokysitės valdyti pokalbį. Kartais žmonės teigia, kad nenori eiti į kokį nors vakarėlį, nes jaučia įtampą bendraujant su naujais žmonėmis ir klausia, kaip įveikti baimę. Tačiau pasigilinus paaiškėja, kad toji baimė kyla visai ne iš nesugebėjimo bendrauti, o dėl nenoro. Bijoma, kad su vakarėlio dalyviais bus tiesiog neįdomu kalbėtis. Jei nepavyksta išsisukti nuo tokio vakarėlio, pasiruoškite kelis pasakojimus (įdomią / juokingą naujieną ar faktą), kad neatrodytumėte pernelyg niūrus.

Gyvenimo žaidimai: kaip įtikinti klausytojus

Pirmieji mus pasiekę šaltiniai, kuriuose pasakojama, kaip įtikinti žmones, mus pasiekė iš Antikos. Ko gero visi žinome, kad jau Senovės Graikijoje gebėjimas įtikinti galėjo lemti politinę karjerą, prekybinį iškilimą arba visišką žlugimą. Apie retoriką – kalbėjimo meną – mes nemažai sužinome dar iš Aristotelio. Jis įtikinimą apibrėžė labai paprastai – pasak jo, įtikinti reiškia priversti žmogų pasielgti taip, kaip jis nepasielgtų nepaprašytas. Tai gyvenimo žaidimai, kuriuos atlieka visi bendruomenėje gyvenantys padarai. Vieni stengiasi kuo nors įtikinti, pvz., vadas savo bandą veda vienur, o ne kitur. Dėl bendruomeniškumo kiti visuomenės nariai linkę paklusti, todėl įtikinti nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti visiškai kalbėjimo ir įtikinimo patirties neturintiems žmonėms. Aristotelis manė, kad kalba gali būti kaip gyvenimo žaidimai: ji gali linksminti, juokinti, graudinti, tačiau jei jūsų tikslas yra įtikinti, dažniausiai vartojamos 3 priemonės: 1) apeliavimas į etiką, moralę, garbingumą, 2) apeliavimas į jausmus ir emocijas, 3) loginiai argumentai. Dažniausiai tam, kad įtikintume, vartojama ne kuri nors viena priemonė, o jų mišinys. Ar priemonė buvo tinkama? Taip, jei pasiekėte savo tikslą.

>

Efektyvi komunikacija: patarimai

Gyvenimo sėkmė dažnai priklauso nuo to, kokia efektyvi komunikacija bus jūsų su kitais žmonėmis. Dažniausiai efektyvi komunikacija suprantama kaip privalumas pardavimuose ar kitoje darbo srityje, bet iš tikro ji reikalinga bet kur. Šie patarimai bus susiję su komunikacija organizacijoje
bet juos galite sėkmingai taikyti ir asmeniniuose santykiuose. Pirmiausia yra svarbu sudaryti įspūdį, kad esate entuziastingas. Žmonės nori jausti, kad norite šnekėtis būtent su jais, jie jausis geriau ir, tikėtina, nuoširdžiau bendraus su jumis. Komunikuodami klauskite atvirų klausimų, jei norite užmegzti gilesnį ryšį su pokalbio dalyviu. Naudokite kūno kalbą. Susikaustęs žmogus atrodo daug mažiau patikimas ir jo idėjos atrodo mažiau patrauklios. Stebėkite savo kūno kalbą, laikyseną, kruopščiai rinkite žodžius ir balso toną. Tai jūsų klausytojams leis geriau jus įvertinti ir sąmonės, ir pasąmonės lygmenyje. Rodykite žmonėms pritarimą, nebijokite pasakyti, kad juos vertinate. Pasakykite, dėl kokių priežasčių juos mėgstate. Galite nedaryti tiesioginių pareiškimų, kurie gali atrodyti keistai, bet apie tai būtinai užsiminkite netiesiogiai. Nepamirškite, kad turite klausyti ne tik savęs ir savo minčių, bet ir pašnekovo, nes jis gali pasakyti vertingos informacijos.

Bendravimo įgūdžiai

Bendravimo įgūdžiai daro žmogų socialiu, t. y. tokiu žmogumi, kuris geba sutarti, komunikuoti, diskutuoti su kitais žmonėmis ir, be abejo, įtikinti kitą savo tiesa, kai to reikia. Kaip jau kalbėjome ankstesniuose straipsniuose, šie įgūdžiai dalinai priklauso ir nuo įgimto talento, šarmo, iškalbos, tačiau to sėkmingai galima išmokti, jei pasistengsite. Nors bendravimo įgūdžiai nėra tai, ko mokomės mokykloje, tačiau jie gali nulemti labai didelę jūsų karjeros dalį. Šiais laikais teorinės mokslų žinios dėl žaibiškai kintančių technologijų savo vertę praranda gana greitai, todėl vis daugiau darbdavių renkasi žmones pagal asmenines savybes, o bendravimo įgūdžiai – vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos pastebime. Sugebėti įtikinti žmones privalo kiekvienas vadovaujantį darbą dirbantis žmogus, ką jau bekalbėti apie tuos darbus, kuriuose gausu derybų – rinkodaros specialistus, vadybininkus, pardavėjus ir pan. Pirmą rašytinį dokumentą apie tai, kaip įtikinti, parašė Aristotelis. Jis vadovėlyje ‘Retorika’ teigė, kad įtikinimas yra meno rūšis ir apie tai buvo išplėtojęs visą gana išsamią teoriją. Vis dėlto tiek įtikinimo poreikis, tiek bendravimo įgūdžiai svarbią rolę vaidino ir dar senesniais laikais, vos atsiradus žmonijai. Pagal tai buvo renkami valdovai, lyderiai, buvo prijungiamos kitos genties žemės ir kildavo mūšiai.

Gebėjimas bendrauti

Gebėjimas bendrauti yra išmokstamas, o mokomasi nuo vaikystės. Žinoma, gebėjimas bendrauti nėra įsisavinamas vienodai – vieniems bendravimas būna kliūtis visą gyvenimą, kitiems gerai sekasi bendrauti su senais žmonėmis, bet nemoka bendrauti su vaikais, treti puikiai palaiko pokalbius ‘apie orą’, bet sunkiai sekasi vesti diskusijas ar įtikinti. Visa tai dėl to, kad skirtingos situacijos reikalauja skirtingos bendravimo technikos. Čia panašiai kaip ir su posakiu, kad gyvenimas – tai loterija. Voltaire yra pasakęs: kiekvienas lošėjas turi priimti jam iškritusias gyvenimo kortas; bet, ga­vęs jas į rankas, tik jis turi nuspręsti, kaip jomis pasinaudoti, kad išloštų. Kitaip tariant, kortas dalijanti ranka yra lemtis, o lošimas priklauso nuo paties žmogaus valios. Taigi pirmas žingsnis siekiant tikslo yra suvokti, koks pageidautinas kiekvieno kontakto su kitais žmonėmis. Per daugelį verslo pasaulyje praleistų metų suvokiau, kokią di­džiulę naudą duoda gebėjimas paskatinti žmones į viską pažvelgti mūsų akimis. Kasdien darbe – ir, be abejo, asmeniniame gyvenime – susiduriame su žmonėmis, kurie turėtų perprasti mūsų požiūrį, kad galėtume jiems padėti arba jie galėtų padėti mums. Todėl sugebėjimas perprasti žmogų yra pirmas svarbus dalykas gebėjime bendrauti.

Bendravimo gebėjimai – įtikinsite kitus tik peržengę savo netikėjimą

Bendravimo gebėjimai nėra kokia nors duotybė. Tai įgūdis, kurio išmokstame ir tobulinamės visą gyvenimą. Bet kuriuo atveju, bendravimo gebėjimai yra vertingas įgūdis, o dar svarbiau šiais laikais yra įtikinti kitus. Ar kada nors matėte senolį, rodantį triukus su kortomis? Vaikystėje žaidėte su magiška dėžute, dvigubu dugnu? Kuo jūsų magiški pasirodymai skyrėsi nuo tikrų magų? Rankų miklumu? O dar?

Tuo, kad magijos meistrai puikiai moka įtikinti jus savo tiesa! Svarbiausia yra įveikti savo netikėjimą ir įtikinti publiką, kad įvyko tikras stebuklas. O ką gi daryti, jei nesate magas, bet norite įtikinti kitus? Visų pirma reikia užsitikrinti žmogaus ar publikos dėmesį. Nesvarbu, ar kreipiatės į vieną žmogų, ar į kelis, turite pasisveikinti, kreiptis mandagiai, bet tvirtai, kad žmogus kreiptų dėmesį į jūsų ištartus žodžius.

Trumpai pasikalbėkite. Jūsų darbas – pažinti, perprasti žmogaus tipą, su kuo turite reikalą ir kokių argumentų jums reikės. Galite pajuokauti. Tai visada atpalaiduoja žmogų, o nesusikaustęs asmuo pats padės jums jį perprasti. Kai pelnysite dėmesį, palankumą ir pagarbą, griebkitės savo konkretaus tikslo – įtikinimo.

Įtikinimo menas

Šį kartą pakalbėsiu apie dar vieną galingą nematomą ranką, kuri vadinasi įtikinimo galia. Kodėl vienas žmogus pasako, kad pasiėmė paskolą ir į jį pažiūrima su pašaipėle, nepaisant išvardytų privalumų, o kai pažįstamiems pasipasakoja kitas, visi suskumba domėtis, kas čia per minipaskola? Visa tai dėl to, kad vienas žmogus turi galią įtikinti, o kitas – ne.

Galia, kurią teikia gebėjimas įtikinti, turbūt labiausiai prisideda prie asmeninio ir profesinio gyvenimo laimėjimų. Tai bene esminis skiriamasis požymis tų, kuriems sekasi, nuo visų likusiųjų. Visi pažįstame žmonių, kurie turi išskirtinę įtikinėtojo dovaną: kad ir kaip susiklostytų situacija, jie, regis, visada sugeba priversti kitus jiems pritarti, sekti jų idėjomis arba daryti tai, ko jie nori. Kai kurie tokių gebėjimų turintys žmonės to pasiekia, regis, be jokių pastangų. Galbūt jie yra taip puikiai įvaldę įtikinimo meną kaip tik dėl to, kad jiems ir nereikia tam pastangų?

Visa laimė, kad įtikinimo meno galima išmokti ir tapti jo meistru. Visose gyvenimo srityse ir kone kasdien mums tenka stengtis, kad žmonės pritartų mūsų požiūriui ar reikalavimams. Tai vyksta nuo pat kūdikystės, o augant keičiasi nebent mums tenkančių užduočių mastas. Taigi įtikinimo meną galima gretinti su magijos psichologija – magas / įtikinėtojas turi įtikėti savo tiesa arba nepaisyti savo netikėjimo ir įtikinti kitus savo norima tiesa. Apie magiją ir įtikinimo meną plačiau pakalbėsiu kitame įraše.

 

 

Bob Black. Darbo panaikinimas (II)

Liberalai sako, kad turime nutraukti darbo diskriminaciją. Konservatoriai palaiko teisės į darbą įstatymus. Sekdamas aikštingojo Karlo Marxo žento Paulo Lafargue pėdsakais, aš palaikau teisę į tingėjimą. Kairieji teikia pirmenybę visiškam darbo užimtumui. Kaip ir siurrealistai, bet tik nejuokaudamas, aš pirmenybę atiduodu visiškai bedarbystei. Trockistai agituoja už nuolatinę revoliuciją. Aš agituoju už nuolatines linksmybes.

Visi ideologai gina darbą ir planuoja priversti kitus žmones dirbti už juos, bet keistai vengia tai pripažinti. Jie varinėja nesibaigiančias kalbas apie atlyginimus, darbo sąlygas, išnaudojimą, produktyvumą ir pelningumą. Jie mielai kalba apie viską, tik ne apie darbą. Tie už mus galvojantys ekspertai retai kada dalijasi savo išvadomis apie darbą, apie jo reikšmę visų mūsų gyvenime. Jie ginčijasi tarpusavyje dėl detalių.

Profsąjungos ir vadyba sutinka, kad mums reikia parduoti savo gyvenimo laiką už egzistencijos galimybę, nors ir nesutaria dėl kainos. Marksistai mano, kad mums turi vadovauti biurokratai. Liberalai mano, kad mums turi vadovauti verslininkai. Feministai nesuka galvos dėl vadovybės, jei tik vadovaus moterys. Visiškai aišku, kad tie ideologinio turgaus prekeiviai skirtingai įsivaizduoja galios grobio dalybas. Lygiai taip pat aišku, kad nė vienas jų nesipriešina galiai ir visi nori, kad mes ir toliau dirbtume.

Galbūt jau nebesupranti, ar aš juokauju, ar kalbu rimtai. Aš ir juokauju, ir kalbu rimtai. Būti linksmam – ne tas pats, kas būti juokingam. Žaidimas neprivalo būti lengvabūdiškas, net jei lengvabūdiškumas nėra smulkmena. Labai dažnai į lengvabūdiškumą mes žiūrime per daug rimtai. Norėčiau, kad gyvenimas būtų žaidimas, didelis žaidimas. Aš norėčiau žaisti visada.

Bob Black. Darbo panaikinimas (I)

Bob Black trumpai pristačiau jau prieš tai buvusiame straipsnyje. Šiame pasidalinsiu keleta jo idėjų apie darbą. Tiksliau, jo panaikinimą. Taip, Bob Black mano, kad darbo panaikinimas gali išlaisvinti nuo daugybės dabar kylančių problemų. Ką manote jūs?

Niekas niekada neturi dirbti.

Darbas yra beveik viso skurdo pasaulyje šaltinis. Beveik visas mums rūpintis blogis kyla iš darbo ar iš gyvenimo pasaulyje, kuris sukurtas darbui. Norėdami nutraukti kančias, turime nebedirbti.

Tai nereiškia, kad turime nutraukti bet kokią veiklą. Turime sukurti naują gyvenimo būdą, besiremiantį žaidimu, t.y. gaivališkomis linksmybėmis, bendruomeniškumu ir galbūt netgi menu. Žaidimas yra ne tik vaikų žaidimas, nors vien tai jau yra vertinga. Kviečiu kolektyviniam nuotykiui, per kurį būtų galima patirti visuotinį džiaugsmą ir laisvai persipynusį bendruomeniškumą. Žaidimas nėra pasyvus. Be jokios abejonės, visiškam tinginiavimui ir atsipalaidavimui mums reikia žymiai daugiau laiko už tą, kuriuo galėjome mėgautis iki šiol priklausomai nuo pajamų ir užimamų pareigų. Tačiau atsistatę po sekinančio darbo, beveik visi mes norime ką nors veikti. Oblomovizmas ir stachanovizmas yra dvi to paties medalio pusės.

Gaivališkas gyvenimas visiškai nesuderinamas su mus supančia realybe. Jis tik blogina „realybę“ – tą gravitacinę skylę, susiurbiančią paskutinius gyvybingumo likučius, vis dar skiriančius mūsų egzistenciją nuo paprasto išgyvenimo. Juokingiausia, o gal ir ne, kad visos senos ideologijos yra konservatoriškos, nes jos tiki darbu. Kai kurios jų, pvz., marksizmas ir daugelis anarchizmo krypčių, darbu tiki dar karščiau, nes daugiau beveik neturi kuo tikėti.

Bob Black. Galią suteikiantys žodžiai

Bobas Black – JAV gyvenantis teisininkas, anarchistas, rašytojas – XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo vienas pirmųjų, pradėjusių kalbėti apie tai, kas dabar vadinama postkairiuoju anarchizmu. Savo skandalingais tekstais jis kritikuoja daugelį kairiųjų socialistų, marksistų ir anarchistų šventųjų karvių.

Menas? Vis mažiau adekvatus sekso pakaitalas.

Kraujo bankas? Argi yra kitokių?

Nuobodulys? Privalomas patyrusiems.

Gimti antrąkart? Dukart per dažnai.

Civilizacija? Biosferos odos liga.

Klasių karas? Karas, pabaigsiantis visus karus.

Pora? Monogamija yra monotonija.

Nukryžiavimas? Per vėlai ir per švelniai.

Disko? Mekenimas tęsiasi.

Liga? Labai pavojinga: nuo jos miršta daugiausiai gydytojų.

Rinkimai? Veikianti kvailokratija.

Tikėjimas? Mirtinai pavojingas – slėpkis už manęs, dieve!

Šeima? Branduoliniam ginklui – ne!

Feminizmas? Lygybė su vyru – apgailėtinas siekis.

Laisvalaikis? Darbas, už kurį bosas tau nemoka.

Visiškas užimtumas? Ne pažadas, o grasinimas.

Gėjai? Žydai? Engiamuosius įasmeninantis elitas.

Vyriausybė? Žudo ne ginklai, o politikai.

Guru? Sunku surasti gerą mantrą.

Hipiai? Atsispyrę į tuštumą.

Įkaitai? Neapsimoka žudyti, nėra už ką.

Teisėjai? Sukriošę despotai klounų kostiumais.

Kairieji? Paliktieji.

Įstatymai? Nusikaltimai be atpildo.

Teisininkai? Gyvybės palaikymo sistema plepiams.

Poilsis? Žaidimas žaidime panaikina vienas kitą.

Liberalai? Konservatoriai su nešvaria sąžine.

Libertarianizmas? Laisvė, perkama už pinigus.

Gyvenimas po mirties? O kam laukti?

Marksizmas? Aukščiausia kapitalizmo stadija.

Mazochizmas? Parsinešti į namus darbą.

Nekrofilija? Socialinė liga.

Nihilistai? Sustojo pusiaukelėje norėdami peržengti dievą ir šėtoną.

Pedagogicidas? Nusikaltimas be aukų.

Malonumas? Kančią paryškinanti pertrauka.

Politikai? Kaip ir tvenkinyje, maurai susikaupia paviršiuje.

Policininkai? Teroristai, turintys įgaliojimus.

Nuostatos? Folksociologija.

Nuosavybė? Vagystė, stambi vagystė.

Pankai? Amnezija sergantys hipiai.

Pankų rinkimosi vietos? Barai be blizgučių.

Pankuojantys? Meno mokyklas lankantys pankai.

Radijo pamokslininkai? Mažiau oralinių sektų, daugiau oralinio sekso!

Reaganas? Žingsnis Reicho link.

Santykiai? Būti vienam būnant kartu.

Religija? Savo trūkumų sudievinimas.

Dešinieji? Klystantieji.

Roko muzika? Jos praeityje slypi puiki ateitis.

„Scena“? Kaip būti kitokiam kaip ir visi kiti.

Seksas? Vis prastėjantis masturbacijos pakaitalas.

Smurtas mokykloje? Klasių kova kaip kova klasėse.

Socialistai? Avys vilko kailyje.

Mokytojai? Deklasuoti.

Terapija? Bausmė be nusikaltimo.

Trockizmas? Galią praradęs stalinizmas.

Utopija? Ateities nostalgija.

Vegetarai? Esi tas, ką valgai.

Sionizmas? Žydų nacizmas.