Anarchokapitalizmas

Tikriausiai kai kuriems iš Jūsų teko girdėti anglišką posakį: “A is for Anarchy, V is for Vendetta.“ Pastaruoju metu lyg tyčia šios dvi raidės man neduoda ramybės. Maža to, net ir dainą beveik analogišku pavadinimu prisiminiau. Prisiminiau, o dabar niekaip nepavyksta jos išmesti…

Žodžiu, šiokį tokį trumpą įvadėlį pateikiau. Tikiuosi, jau darosi aiškiau apie ką šiandien kalbėsiu. Nevyniojant ilgai žodžių į vatą, sakau, kad šio įrašo tema – Anarcho-kapitalizmas.

Anarchokapitalizmo vėliava

Anarcho-kapitalizmas, kaip galite suprasti iš pavadinimo, turi nemažai bendro su grynuoju anarchizmu. Tai – politinė santvarka, pasisakanti už valstybės valdžios organų panaikinimą ir propaguojanti individualią savivaldą. Tiesa, jei anarchizmas gana griežtai atmeta bet kokio pobūdžio valdžią ir laiko ją nelegitimuota, anarchokapitalizmas pasitiki nematoma laisvosios rinkos ranka.

Anarcho-kapitalistiniame režime, teismų, įstatymų leidybos, kariuomenės ir net centrinio banko funkcijas atliktų privačios, tarpusavyje konkuruojančios kompanijos. Tikima, jog panaikinus dėl demokratijos politinio netobulumo nuolat iškylančius konkurencinės rinkos iškraipymus, visuomenės gyvenimas natūraliai atsistos į “tobulas“ vėžes.

Man asmeniškai toks tikėjimas primena savotišką racionaliojo dvasingumo formą. T. y. anarcho-kapitalizme sutinku požiūrį, kurį apibūdinčiau tik kaip: “tikiu, kad laisvojoje rinkoje veikia nematoma Dievo ranka – tam tikro pobūdžio Aukštesnė Jėga, nesvarbu, kaip ją pavadinsiu – ir mano siekis yra pasitraukti jai iš kelio, leisti jai veikti mano gyvenime“. Neapsiimsiu vertinti šio požiūriu pagrįstumo. Vis tik, paralelės man pasirodė įdomios.

Beje, praktikoje aukščiausia anarcho-kapitalizmo forma buvo išvystyta 18xx m. JAV “Laukiniuose Vakaruose“. Pateikiu tai kaip pavyzdį, ko galima tikėtis iš nebrandaus An-Co. Žinoma, post-trūkuminėje visuomenėje An-Co atrodytų visai kitaip. Kaip? Palaukime, gal ir pamatysime.

Graikijos ekonomikos krizė

Esu tikras, jog šiame kompiuterizuotame amžiuje nebėra būtinybės kalbėti apie pamatines 2007 – 2010 metų ekonominės krizės priežastis. Viskas jau sukelta į interneta. Be to, medijos kanalais buvome taip stipriai apipilti informacijos gausa, jog galų gale daugelis patys tapome pa-žangiais ekonomistais. Lig tol negirdėti angliški terminai, tokie kaip “subprime-mortgages“, “toxic assets“ ir “institutional bailout“ įžengė viešąjį diskursą.

Vietoje “labas rytas“ šiaisi laikais pasižiūrime savo NASDAQ indeksus, o vietoje rytinės kavos puodelio atsiverčiame “Valstybės žinias“. Ruošiamės blogiausiam, bet, kaip visuomet, paaiškėja, jog ruoštis nebuvo kam.

Laukiame Godot ar Tsipario?

Pereikime prie Graikijos. Su kuo Jums asocijuojasi ši šalis? Su Zack’o Snyder’io flmu “300“ ar su Sokratu, sirtakiu ir Olimpinėmis žaidynėmis? Kad ir kaip ten bebūtų, vakarų kultūros lopšys yra tuo pačiu ir vakarų ekonomikos juodoji skylė. Pilsi į ją finansiškai stimuliuojančius paketėlius ar nepilsi – rezultatas vis viena bus toks, koks turi būti. 🙂 Kas nutinka, kai Aleksandro Makedoniečio tėvynainius ištinka ekonominė krizė?

Geriausiai, kaip visuomet, į klausimus Graikai mokėjo atsakyti eilėmis:

Gentlemen, don’t let anything,
anyone, deceive you:
we will not go bankrupt today,
we have been bankrupt for a long time now.
Today it’s easy enough
for anyone to walk on water:
the empty bottles bob on the surface
without carrying any secret messages.
The sirens don’t sing, nor are they silent,
they merely stay motionless,
dumbstruck by the privatization
of the waves and no
poetry doesn’t suffice since the sea filled up
with trash and condoms.
Let him write as many sonnets as he wants about Faliro,
that Alexis Tsipras.
                       —Poetry Does Not Suffice