Visai neseniai aptikau gana įdomų paper’į, kuris didžiąja dalimi nagrinėjo Meilės klausimus ekonominiais terminais. Seniai šia tema domėjausi ir džiaugiausi galimybe visą tai perskaityti aiškia ir suprantama kalba. Lygiai tą patį galite padaryti ir Jūs, tereikia paspausti šią nuorodą (David Friedman – “The Economics of Love and Marriage“).
Meilės ir santuokos modeliavimas pagal laisvosios rinkos tendencijas – klausimas, kuris mane ne tik domina, bet ir glumina: kažkaip pernelyg viskas gražu, paprasta ir kompaktiška. Pirmą kartą su juo susidūriau visai kitoje, labai anti-ekonominėje psichoterapijos sferoje – skaičiau E. Fromm’o veikalą “Meilės menas“. Minėtoje knygoje pateikiama labai aiški “tuolaikinės“ visuomenės kritika įvairiais širdies reikalais: neva, žmonės ima vieni kitus vertinti grynai kaip prekes, o į santykius ir santuokas įeina ieškodami “paklausiausio produkto“ ir “highest Return on Investment“.
Kur link suku? Kur visa tai veda? Atskleisiu po trumpos pertraukėlės – noriu viena linksma nuoroda pasidalint. 🙂
Grįžau. Taigi, kaip ir minėjau, jau kurį laiką ramybės man neduoda minėti du tekstai (E. Fromm ir D. Friedman). Kodėl? O gi tai, jog mano paties asmeninis gyvenimas ir retkarčiais viską pamatančios akys rodo, jog taip (ar bent panašiai) ir yra: Meilės, santykių, Antrosios Pusės tikrai ieškome (kuklumo sumetimais matyt tiksliau būtų sakyti “ieškau“) Laisvojoje Meilės Rinkoje. O taip norėtųsi kažko… Didingesnio, prasmingesnio, gilesnio. Kurį laiką pagyvensiu šiuo egzistenciniu skausmu, mintimis ir pasistengsiu kuo greičiau parašyti – pasižiūrėsiu, kas iš to išeis.
Nematoma ranka 